pakinys

pakinỹs sm. (3^b) 1. nuolaiduma nuo dirvos į pievą, padirvys, panuovolis, papievis: Žiūrėk, tam pakiny daug šieno An. Čia gražus šienelis iš pãkinio, jį reikia atskirai sukraut Dbk. Šiais metais pakiniaĩ prižėlę geriau kaip pernai Pbs. Perkelk kumelę, tik kad toliau pãkinio nesiektų Lel. Šiu, žaliukai, šiu, dvyliukai, žalioj pievelėj paėsta, ant pakinio pasilsėsta LTR(Lel). Ant pievelės, pakinėly, gaidys vištas veda LTsII468. Nueik, pakinỹ parink kmynų An. 2. vandens išplauta duobė upės ar ežero pakraštyje: Neplauk toliau, kad [v]anduo pakiniuõs neintrauktų Ant. Šitam pakinỹ yra daug žuvų Ut.